Pereiti prie turinio

Bundas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kitos reikšmės – Bundas (reikšmės).
Visuotinė Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos žydų darbininkų sąjunga
אַלגעמײנער ייִדישער אַרבעטער־בונד אין ליטע, פּױלן און רוסלאַנד‬
Įkurta1897 m. spalio 7 d. (1897-10-07); Vilnius
Panaikinta1921 m. balandžio 19 d. (1921-04-19)
Susijungė suRusijos komunistų partija (bolševikų) (dauguma narių RSFSR)
Lietuvos komunistų partija (Lietuvoje)
LaikraštisDer Yiddisher Arbeyter
Narių skaičius100 000[1]
Politinė ideologijaBundizmas
Socializmas
Žydų autonomizmas[2]
Antisionizmas[3]
Antiklerikalizmas[4]
Politinė pozicijaKairė
Partijos vėliava
Bundo plakatas

Visuotinė Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos žydų darbininkų sąjunga (jid. ‏אַלגעמײנער ייִדישער אַרבעטער־בונד אין ליטע, פּױלן און רוסלאַנד = Algemeyner Yidisher Arbeter-bund in Lite, Poyln un Rusland‏‎), arba Bundas (jid. ‏דער בונד = Der Bund‏‎ < vok. Bund – ‘sąjunga, federacija’), – pasaulietinė žydų socialistų partija, 1897–1920 m. veikusi Rusijos imperijoje (vėliau Lietuvoje, Lenkijoje ir Sovietų Rusijoje). 1898–1903 m. priklausė Rusijos socialdemokratų darbininkų partijai, tačiau pasitraukė po antrojo jos suvažiavimo.

Istorija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
 Šioje straipsnio dalyje nėra nuorodų į patikimus šaltinius.
Informacija Vikipedijoje turi būti patikrinama. Paieškokite patikimų šaltinių ir paremkite straipsnio medžiagą išnašomis į šaltinius.

Įkurtas 1897 m. spalio 7–9 d. Vilniuje žydų socialdemokratų grupių suvažiavime, kuriame dalyvavo 13 delegatų, iš jų 8 buvo amatininkai. Vienijo Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos miestų ir miestelių smulkiosios pramonės ir amatų dirbtuvių savininkus. Bundas savo struktūra ir tikslais padėjo pamatus slaptai t.v. Baltijos masonijos organizacijai. Prie Bundo įkūrimo prisidėjo ir į Vilnių iš Peterburgo dvejiems metams ištremtas socialdemokratinių pažiūrų politikas – Martovas – Julijus Cederbaumas, vėliau tapęs menševikų lyderiu. 1898 m. Bundo vadovai – švenčioniškis Arkadijus Kremeris, D. Kacas ir A. Mutnikas, inicijavo Minske Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos (RSDDP) I suvažiavimą, Bundas tapo autonomine RSDDP dalimi.

Kovojo prieš šovinizmą, antisemitizmą, žydų teises varžančius įstatymus, vykdė nacionalinio išskirtinumo politiką. XX a. pradžioje, praėjus pogromų bangai, Bundo įtaka žydų bendruomenėje išaugo, kūrėsi savigynos būriai, kurių veiklą koordinavo Bundo veikėjai. Į partiją pradėjo stoti ir pasiturintys žydai, įsikūrė organizacijos Pietų Rusijoje. 1903 m. partija turėjo apie 30 000 narių, iš jų apie 5000 Vilniuje.

RSDDP II suvažiavime jie pareikalavo pertvarkyti partiją nacionalinio federalizmo pagrindais. Kai šis prašymas nebuvo patenkintas, išstojo iš RSDDP, bendradarbiavo su sionistine partija Poalei Cion. Leido laikraščius „Arbeiterštime“ (Darbininkų laikas, leistas 1896–1905 m.), „Idišer arbeter“ (Žydų darbininkas, 1896–1904 m. leistas užsienyje), informacinį lapelį „Последние известия“ (Paskutinės žinios, 1901–1906 m.). 1904 m. apie 4500 Bundo veikėjų buvo suimta ir ištremta. Per 1905–1907 m. įvykius laikėsi reformistinių pažiūrų, reikalavo priimti konstituciją, kuri Rusijos tautoms suteiktų nacionalines teises. 1906 m. RSDDP IV suvažiavime po suėmimų ir tremčių nusilpęs Bundas grįžo į šią partiją, nors nacionalinės autonomijos idėjų neatsisakė.

1912 m. RSDDP galutinai suskilus į bolševikus ir menševikus, liko reformizmo pozicijose. Po Vasario revoliucijos rėmė Laikinąją vyriausybę. Tuo metu partijoje buvo per 40 000 narių. Partijos lyderiai M. Lyberis ir R. Abramovičius rėmė menševikus. Po bolševikinio spalio perversmo dalis bundininkų emigravo, didelė dalis sukairėjo, ypač Ukrainoje, kur pilietinį karą lydėjo kruvini žydų pogromai. 1920 m. balandžio mėn. Maskvoje vykusioje Rusijos Bundo XII konferencijoje buvo atsisakyta opozicijos komunistams, o 1921 m. kovo mėn. Minske vykusioje XIII konferencijoje nutarė įsijungti į RKP. Su tuo nesutinkantys reformistai įkūrė Socialdemokratinį bundą, kurį sunaikino čekistai.

Lenkijoje ir Lietuvoje 1917 m. Bundas legalizavosi, dalyvavo rinkimuose, turėjo mažą įtaką savivaldybėse, ypač Lietuvoje. Kairioji lenkiškojo Bundo dalis 1923 m. įsijungė į Lenkijos komunistų partiją, kuri netrukus buvo uždrausta. Bundas Lenkijoje legaliai veikė iki 1939 m. fašistų ir komunistų invazijos. 1941 m. Lenkijos Bundo vadovai V. Alteris ir H. Erlichas Rusijoje buvo apkaltinti šnipinėjimu ir sušaudyti. Lenkijoje Bundą atgaivinti buvo bandoma po karo, tačiau 1948 m. jo, kaip ir kitų, komunistams nepaklususių partijų veikla buvo nutraukta.

Pasitraukusi į Vakarus Bundo vadovybė (Rafaelis Abramovičius, L. Feineris, B. Goldšteinas, Marekas Edelmanas) Paryžiuje atkūrė RSDDP veiklą, padėjo kitiems partiečiams isitvirtinti. 1947 m. Briuselyje įvyko I pasaulinė Bundo konferencija, surinkusi po daugelį kraštų išsibarsčiusius žydų socialdemokratų likučius.

Šiuolaikinis Bundas, veikiantis daugiausia JAV, Australijoje, Kanadoje ir Didžiojoje Britanijoje, palaiko pasaulio žydų vienybės koncepciją, tačiau, pasak jų, atmeta ypatingos Izraelio reikšmės doktriną.

Nuo 1951 m. Bundas yra SI narys.

1999 m. pirmininkas Benjaminas Nadelis.

Ideologija ir tikslai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo pat įkūrimo Bundas laikėsi griežtai antisionistinės pozicijos, veikloje vadovavosi doikayt principu: žydai turėtų puoselėti savo kultūrą ten, kur gyvena, ir nepalaikyti, Bundo požiūriu, antisemitinės idėjos, jog jie yra svetimšaliai savo gyvenamosiose šalyse.[5] Bundo priešiškumas sionizmui buvo įvairiapusis: Vladimiras Medemas sionizmą laikė ne tik neįgyvendinama vizija, bet ir žydiškuoju buržuazinio nacionalizmo atitikmeniu bei proletarinės kovos priešingybe.[6]

Bundas siekė panaikinti žydų diskriminaciją ir pertvarkyti Rusijos imperiją pagal federalizmo principus, tačiau nebuvo separatizmo šalininkas.[7] Žydų autonomizmo, arba diasporos „nacionalizmo“, pagrindu laikyta kultūra, o ne valstybė ar teritorija. Tautinės autonomijos sampratą Bundas perėmė iš austromarksizmo judėjimo, dėl to dar labiau nutolo nuo bolševikų ir V. Lenino pozicijų. Bundas rėmė jidiš kaip žydų tautinę kalbą, iš esmės priešinosi sionistų siekiams atgaivinti hebrajų kalbą.[8][9]

Bundo nariai daugiausia buvo žydų amatininkai, darbininkai ir augančios žydų inteligentijos atstovai. Bundas vadovavo savarankiškam profesinių sąjungų judėjimui. Drauge su „Poalei Cion“ (Siono darbininkai) ir kitomis organizacijomis įkūrė savigynos būrius žydų bendruomenėms saugoti nuo pogromų ir Rusijos imperijos kariuomenės. Per Rusijos 1905–1907 m. revoliuciją Bundas vadovavo revoliuciniam judėjimui miestuose, kuriuose gyveno gausios žydų bendruomenės, ypač Baltarusijoje ir Ukrainoje.

Bundas jidiš kalbą laikė tapatybės ženklu. Siekdamas išsaugoti tautinę kultūrinę autonomiją, Bundas gynė Lenkijos žydų teisę vartoti savo kalbą ir išlaikyti kultūrines institucijas vietovėse, kuriose jie sudarė didelę gyventojų dalį.[10] Bundo ideologijoje jidiš, priklausydama germanų kalboms, padėjo išlaikyti europietišką tapatybę. Tuo metu XX a. pradžios Palestinoje vykdyta hebrajų kalbos įtvirtinimo politika neretai buvo lydima jidiš kalbos vartojimo ribojimų: uždrausti laikraščiai jidiš kalba, pasitaikydavo smurtinių išpuolių prieš ją vartojusius asmenis.[10]

Bundas aktyviai prisidėjo prie jidiš kalbos ir literatūros puoselėjimo. Nuo 1896 m. leido laikraštį Der Yiddisher Arbeyter („Žydų darbininkas“). Tai buvo pirmasis carinėje Rusijoje žydų socialdemokratų įsteigtas periodinis leidinys jidiš kalba.[11]

Veikla

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Bundo mitingas 1917 m.

Bundas stiprino narių bendrystę. Jo ištakos siejamos su kovos kasomis – žydų darbininkų įkurtais savišalpos fondais,[12] iš kurių buvo remiami streikuojantys darbininkai.[13] 1888 m. Vilniuje pirmąsias tokias kasas įsteigė kojinių mezgėjos.[7] Kiti panašūs fondai buvo kuriami milicijai remti. Milicininkui susižeidus ir ilgesnį laiką negalint dirbti, Bundas organizuodavo savišalpos kasą, į kurią nariai reguliariai mokėdavo įnašus. Išsekus jo asmeninėms lėšoms, buvo padengiamos būtinos išlaidos.[14] Taip siekta stiprinti narių tarpusavio solidarumą.

Bundas siekė kelti narių ir žydų darbininkų klasės sąmoningumą. 1903–1904 m. surengė 429 mitingus, 45 demonstracijas ir 41 streiką, išplatino 305 atsišaukimus.[13] 1910 m. Bundas įkūrė jaunimo organizaciją „Tsukunft“, kuri leido dienraštį „Yugnt veker“.[15] Bundistų judėjimo moterys aktyviai dalyvavo kovose už gimstamumo kontrolę ir nemokamą vaikų priežiūrą, rengė paskaitas, platino literatūrą ir dalijosi patirtimi.

Lietuvoje

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bundas susikūrė Vilniuje ir tapo viena svarbiausių žydų socialistinių organizacijų. Organizavo žydų darbininkus, skleidė socializmo idėjas, jidiš kultūrą ir žydų tautinę kultūrinę autonomiją.[7] Po Lietuvos nepriklausomybės dauguma Bundo narių perėjo į komunistinį judėjimą; 1921 m. balandžio 18–19 d. Kaune vykusioje konferencijoje Bundas buvo likviduotas, o jo nariai raginti stoti į Lietuvos komunistų partiją.[16] Antikomunistinė partijos mažuma atsisakė Bundo idėjų.[17] Tarpukariu veikė Bundo Vilniaus krašto organizacija, išlikusi reikšminga politine ir kultūrine jėga iki Antrojo pasaulinio karo.[18]

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ Wiener, Jon (2026-05-13). „Democrats After the Voting Rights Act—Plus, Jewish Anti-Zionism“. The Nation (Jungtinių Valstijų anglų).
  2. ↑ Laqueur, Walter (2003). The History of Zionism From the French Revolution to the Establishment of the State of Israel. Tauris Parke Paperbacks. p. 465. ISBN 978-1-86064-932-5.
  3. ↑ Laqueur, Walter (2003). The History of Zionism From the French Revolution to the Establishment of the State of Israel. Tauris Parke Paperbacks. p. 143, 298-299, 329. ISBN 978-1-86064-932-5.
  4. ↑ Laqueur, Walter (2003). The History of Zionism From the French Revolution to the Establishment of the State of Israel. Tauris Parke Paperbacks. p. 298. ISBN 978-1-86064-932-5.
  5. ↑ Katz, Alfred (1965). „Bund: The Jewish Socialist Labor Party“. The Polish Review. 10 (3): 67–74. ISSN 0032-2970.
  6. ↑ Pinson, Koppel S. (1945). „Arkady Kremer, Vladimir Medem, and the Ideology of the Jewish "Bund"“. Jewish Social Studies. 7 (3): 233–264. ISSN 0021-6704.
  7. 1 2 3 „Bundas“. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2026-05-30.
  8. ↑ Fishman, David E. (2005). The Rise of Modern Yiddish Culture. University of Pittsburgh Press. p. 49. ISBN 978-0-8229-4272-6.
  9. ↑ Schreiber, Mordecai; Schiff, Alvin I.; Klenicki, Leon (2003). The Shengold Jewish Encyclopedia. Schreiber Pub. p. 56. ISBN 978-1-887563-77-2.
  10. 1 2 Brumberg, Abraham (1999). „Anniversaries in Conflict: On the Centenary of the Jewish Socialist Labor Bund“. Jewish Social Studies. 5 (3): 196–217. doi:10.1353/jss.1999.0002. ISSN 1527-2028. S2CID 143856851.
  11. ↑ Brumberg, Abraham (1999). „Anniversaries in Conflict: On the Centenary of the Jewish Socialist Labor Bund“. Jewish Social Studies. 5 (3): 196–217. ISSN 0021-6704.
  12. ↑ „Bundism Today, Part 1: Bundist Organizing Principles“. Der Spekter. 2025-03-27. Nuoroda tikrinta 2026-05-30.
  13. 1 2 Brossat, Alain; Klingberg, Sylvia (2017). Revolutionary Yiddishland: a history of Jewish radicalism. Vertė Fernbach, David. London New York: Verso. ISBN 978-1-78478-607-6.
  14. ↑ Goldstein, Bernard; Zuckerman, Marvin S. (2016). Twenty Years with the Jewish Labor Bund: A Memoir of Interwar Poland. Purdue University Press. ISBN 978-1-55753-749-2.
  15. ↑ Crabapple, Molly (2026). Here Where We Live Is Our Country. New York, NY: One World. ISBN 978-0-593-22946-0.
  16. ↑ Очерки истории Коммунистическоǐ партии Литуй: 1920-1940. Mintis. 1980. p. 45.
  17. ↑ Bernard K. Johnpoll (1967). The politics of futility: the General Jewish Workers Bund of Poland, 1917-1943. Cornell University Press. p. 135.
  18. ↑ „The Bund in Vilna, 1918-1939“. Duomenų bazė Lituanistika. Nuoroda tikrinta 2026-05-30.

Nuorodos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Bundas&oldid=7884030"