Keleivinis vagonas
Keleivinis vagonas – vagono tipas, skirtas traukiniais pervežti keleivius. Keleiviniai vagonai būna bendrieji (kupiniai, nekupiniai) ir specialieji (tarnybiniai, sanitariniai ir kt.).[1] Keleivinius vagonus traukia lokomotyvas (dyzelinis arba elektrinis, seniau – garvežys), prie dyzelinių traukinių vagonų kartais priskiriamos ir automotrisės.[2] Lietuvoje keleiviniais vagonais laikomi vagonai keleiviams, paštui ir bagažui vežti, restorano vagonai, sanitariniai, tarnybiniai, tyrimo ir matavimo laboratorijos bei kiti specialūs keleiviniai vagonai.[3] Tokie vagonai gali būti kabinami prie įprastinio lokomotyvo arba būti sudedamojo keleivinio traukinio dalis.[4]
Keleiviniai vagonai būna įvairių klasių, ne tik vieno, bet ir dviejų aukštų. Vagonai su sėdimomis vietomis dažniausiai skirti kelionėms iki 7 valandų (ilgesnėms naudojami kupiniai), tolimiesiems maršrutams naudojami vagonai-restoranai, miegamieji vagonai.[5] Keleiviniuose vagonuose telpa įvairus skaičius žmonių. Sėdimos vietos išdėstomos įvairiai, dažniausiai – abipus atviro koridoriaus. Tarp sėdimųjų vietų būna pastatyti staliukai, neretai sėdynės būna atlenkiamos. Keleiviniuose vagonuose yra įrengti įvairūs patogumai, oro kondicionieriai. Tolimųjų maršrutų traukiniuose vagonai skirstomi pagal įvairias funkcijas – miegamieji, vagonai-restoranai, vagonai-valgyklos, diskotekų ar kino teatrų vagonai. Dažnai keleiviniai vagonai būna sujungti vienas šalia kito, kad keleiviai galėtų laisvai pereiti iš vieno vagono į kitą. Kai kurie vagonai sujungti permatoma pertvara, kad keleiviams būtų jaukiau ir atrodytų kaip vienas ilgas vagonas.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Jau XIX a. keleiviniai vagonai buvo skirstomi į klases pagal patogumą, ramumą, prabangos elementus, šildymui buvo naudojamos ketaus krosnelės. 1837 m. JAV pagamintas pirmasis miegamasis vagonas.[6] Iki XX a. pradžios vagonuose apšvietimas veikdavo su žvakėmis arba naudojant dujas, retai buvo naudojama elektra.[7]
TSRS keleiviniai minkštieji kupiniai vagonai turėdavo 24–32 miegamąsias vietas, kietieji – 38 vietas, nekupiniai – 54–81 vietą.[8]
Numeracija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Keleivinio vagono numerį sudaro 12 ženklų:[2]
- vagono sąveikos nuoroda (2 skaitmenys),
- šalies, kurioje įregistruotas vagonas, nuoroda (2 skaitmenys),
- pagrindinės techninės charakteristikos (4 skaitmenys),
- vagono eilės numeris serijoje (3 skaitmenys),
- kontrolinis skaičius (1 skaitmuo).
Nekupinis vagonas
Vagonas-valgykla
Kupinis vagonas
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Vagonas. Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2025-04-12).
- 1 2 Gediminas Vaičiūnas, Lionginas Liudvinavičius, Gintautas Bureika, Rimantas Subačius, Viačeslav Petrenko, Jonas Butkevičius, Laura Černiauskaitė, Inesa Gailienė, Igoris Podagėlis, Kazys Sakalauskas. Geležinkeliai. Bendrasis kursas. – Vilnius, VGTU leidykla „Technika“, 2018. ISBN 978-609-476-093-8 // psl. 365
- ↑ Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro įsakymas dėl techninio geležinkelių naudojimo nuostatų patvirtinimo. 1996 m. rugsėjo 20 d. Nr. 297.
- ↑ Пассажирский вагон. Железнодорожный транспорт. Энциклопедия. – Москва, Большая Российская энциклопедия, 1994. // psl. 292–293
- ↑ Ambrazevičius, Algimantas (2008). Lietuvos transporto sistema (PDF). Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija. p. 50. ISBN 978-9955-423-68-3.
- ↑ Vagonas. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. Tomas 11: Šternbergo-Vaisius. – Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1983, psl. 618.
- ↑ Вагон. // Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, 1890–1907.
- ↑ Vagonas. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. Tomas 11: Šternbergo-Vaisius. – Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1983, psl. 618.
